Per pastarąjį dešimtmetį Naujamiestis išgyveno daugybę transformacijų ir tapo jaunų žmonių ir verslo įmonių traukos tašku. Tačiau ši miesto dalis jau nuo seno buvo mėgiama vilniečių ir miesto svečių.
Dar 1440 m. Kazimieras Jogailaitis padovanojo Vilniaus miestui didelį lauką, kuris iš Tauro kalno pusės jungėsi prie Lukiškių priemiesčio. Iki XIX a. čia daugiausiai driekėsi didžiuliai daržų ir sodų plotai, ir tik keletas pastatų glaudėsi kalvos papėdėje.
Šiandieninė J. Basanavičiaus gatvė nuo seno buvo vadinama Didžiąja Pogulianka. Šio slaviško žodžio reikšmė aiškinama dvejopai: išvertus pažodžiui, tai reiškia pasivaikščiojimą, mat šioje vaizdingoje vietoje miestiečiai mėgo leisti savo laisvalaikį. Egzistuoja ir kita versija, kuri teigia, kad taip vadinosi čia veikusi garsi užmiesčio smuklė, kurioje vykdavo audringos miestiečių ir miesto svečių linksmybės. Beje, kavinė šioje vietoje yra iki šiol, tik linksmybės nebe tokios audringos (nors šitai visada galima pataisyti).
XX a. pr. Didžiojoje Poguliankoje rūmus ėmė statytis bankininkai, gydytojai, architektai, čia ėmė kurtis svarbios įstaigos ir fabrikai, mokyklos, teatrai ir technologijų pionieriai.
Šiandien Naujamiestis – ideali vieta jauniems ir kūrybingiems žmonėms: patogi, lengvai prieinama ir madinga, čia gausu kavinių, restoranų, kultūros vietų, parduotuvių ir paslaugas teikiančių įmonių. Ranka pasiekiama ir žaliausia Vilniaus zona – Vingio parkas.
Į šią spalvingą ir verslią aplinką puikiai įsilieja ir Synapse. Anksčiau šiame pastate buvo skaičiavimo centras, vėliau – „Snoro“ banko centrinė būstinė, o dabar – modernus ir sparčiai augantis verslo centras, tapsiantis namais naujiesiems Vilniaus istorijos kūrėjams.